Select your timezone:
Select

M. Paulauskas: norėtųsi, kad patys žaidėjai įsitrauktų į rinktinę.

Visų laikų tituluočiausiausio Lietuvos krepšininko Modesto Paulausko sportinė karjera sovietmečiu buvo sudėtinga. Kupina svaiginančių pergalės ir skaudžių pralaimėjimų, sovietinės valdžios gundymų, sudėtingų situacijų, kai reikėjo priimti sunkius sprendimus, galėjusius pakeisti jo šeimos gyvenimą.

Miuncheno olimpinis čempionas ir Meksiko žaidynių bronzinis prizininkas, dukart pasaulio ir keturis kartus Europos čempionas galėjo atstovauti elitiniam to meto sovietų klubui CSKA, gauti solidų atlyginimą, aukštus karinius laipsnius, butą Maskvoje. Tačiau legendinis Lietuvos krepšininkas tuo nesusigundė. Jis buvo priverstas atsisakyti ir NBA skautų pasiūlymų, nes žinojo, kas sovietmečiu būtų laukę jo šeimos ir artimųjų.

Kovo 19-ąją 80 metų sukaktį minėjęs M. Paulauskas visą gyvenimą buvo ištikimas Lietuvai ir "Žalgiriui", kuriame prabėgo visa jo sportinė karjera.

Įspūdingi šio garsaus žaidėjo statistiniai duomenys: 1962-1975 m., atstovaudamas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, jis sužaidė 54 rungtynes ir pelnė 736 taškus. 1964-1974 m. M. Paulauskas vilkėjo SSRS rinktinės marškinėlius, sužaidė 180 rungtynių ir pelnė 2357 taškus.

Per 1972 m. Miuncheno olimpines žaidynes M. Paulauskas buvo SSRS rinktinės kapitonas, o jo vedama komanda iškovojo visas devynias pergales. Kaunietis vidutiniškai pelnė po 11,1 taško ir rinktinėje buvo trečias pagal rezultatyvumą.

Lietuvos krepšinio legenda daug metų gyveno Šakių rajone, žmonos Janinos tėviškėje Slavikuose, esančiuose maždaug 20 km nuo miesto, buvo įsigiję nemažą sodybą, kurioje darbavosi ir leisdavo vasaras. Tačiau prieš metus šeima persikėlė gyventi į Kauną.

"Jau reikia žiūrėti savo sveikatos", - toks sutuoktinių persikraustymo motyvas.

Janinos ir Modesto Paulauskų šeima ypač džiaugiasi, kad Vokietijos antrojoje lygoje antrą sezoną žaidžia jų jauniausias sūnus Modestas (vyresnysis Žygimantas, Šakių "Varpo" vidurinės mokyklos abiturientas, 2011-ųjų pavasarį žuvo automobilio avarijoje), kad krepšinio lentą jau bando anūkai, kurių Modestas jaunesnysis susilaukė su žmona havajiete Pihana - pustrečių metų Kumana ir pusantrų Zigmas, kurių namuose Vokietijoje yra vaikiškas krepšys.

- Modestai, tikriausiai niekada neužmiršite Miuncheno olimpinių žaidynių, kai iki finalinių rungtynių pabaigos likus vos trims sekundėms SSRS rinktinė dar atsiliko nuo amerikiečių, bet sugebėjo laimėti. Kaip žinoma, nuo pat 1936-ųjų JAV krepšininkai laimėjo visas ligtolines septynerias olimpines žaidynes, o tais metais įvairiuose oficialiuose turnyruose buvo iškovoję net 63 pergales iš eilės. Tačiau Miunchene sustabdėte jų pergalingą žygį (51:50) ir tapote olimpiniais čempionais, - paklausė žurnalas "Olimpinė panorama"

- Tos trys sekundės virto amžinybe. Belaukiant galutinio sprendimo, kas vis dėlto taps olimpiniais čempionais, mintyse prabėgo visas mano sportinis gyvenimas. Mes tikrai buvome verti tos pergalės ir ją iškovojome sąžiningai.

Manęs dažnai klausia, kokios rungtynės mano karjeroje buvo pačios svarbiausios. Žinoma, olimpinis čempionas - svarbiausias titulas, bet man labai brangios ir kitos pergalės. Mintimis nenoriu šokinėti iš vieno griovio į kitą ir šiandien sakau, kad galiu pateikti visą seriją tokių rungtynių. Gal netgi tas, kurias, būdamas ketvirtokas, žaidžiau pirmose oficialiose tarpklasinėse varžybose su vyresnių klasių komandomis.

Žinoma, yra ir išskirtinių, ne tik jau minėtų ir pasiektų olimpinėse žaidynėse, bet ir pasaulio bei Europos čempionatuose, atstovaujant SSRS rinktinei, Kauno "Žalgiriui" ir Lietuvos rinktinei.

Man buvo svarbios net ir pralaimėtos rungtynės: per Meksiko olimpines žaidynes 63:75 pralaimėjome pusfinalio rungtynes jugoslavams, kuriuos jau bemaž dešimt metų iš eilės nugalėdavome. Per visą ketverių metų olimpinį ciklą ruošėmės finaliniam susitikimui su amerikiečiais, tačiau turėjome nuryti karčią piliulę pusfinalyje.

Pralaimėjimai, žinoma, nėra tokie emocingi kaip pergalės. Tačiau jie ypač įsimintini, nes yra skausmingi. Po tos olimpiados buvau išrinktas SSRS rinktinės kapitonu ir prieš 1969-ųjų Europos čempionatą tapau dešiniąja trenerio Aleksandro Gomelskio ranka, pakeičiau ilgametį kapitoną Genadijų Volnovą.

Mus rinktinės treneris ragino po kiekvienų rungtynių rašyti savo dienoraščius: kaip sekėsi žaisti, ar esi patenkintas savo pasirodymu, kiek pelnei taškų. Reikėjo jausti savo žaidybinio gyvenimo ritmą, matyti, ar kreivė kyla į viršų, ar leidžiasi.

Tą dienoraštį šventai rašiau. Po kiekvienų rungtynių grįžęs namo smegenyse įjungdavau savo kompiuterį ir analizuodavau, kur padarydavau klaidų, o kur viskas buvo gerai. Mano taktika visuomet buvo tokia - klaidų reikia pradėti ieškoti nuo savęs. Ką ir kur galėjau padaryti geriau, kad kitą kartą nekartočiau. Be tokios analizės nieko nebus - kitą dieną vėl atsidursi toje pačioje duobėje.

Esu giliai įsitikinęs, kad žaidėjo kokybinė vertė - visada stabilus žaidimas, o visas minutes, kurias praleidi aikštėje, turi maksimaliai išnaudoti.

- Legendinis krepšinio treneris Vladas Garastas yra sakęs, kad nematė jūsų blogai žaidžiant, komandoje dažniausiai būdavote rezultatyviausias, ne kiekvienam pavykdavo jus lengvai pastumti, nes buvote gana atletiškas. Tikriausiai bendram fiziniam pasirengimui skyrėte didelį dėmesį?

- Per daug gal ne, bet fizinį pasirengimą mėgau. Turėjau puikų pavyzdį - brolį Emanuelį, kuris buvo lengvoji atletika ir disko metikas. Jis mane labai atsargiai pratino prie bendro fizinio pasirengimo, žinojo, kas yra naudinga jaunam organizmui, o kas ne.

Kai vėliau brolis išvyko į Kauną, uostamiestyje atvažiuodavau į "Žalgirio" treniruočių sporto salę ir bėgdavau į šalia esantį mišką pasimankštinti, įveikdavau krosą, pakilnodavau kokius nors pagalius, pasitampydavau ant medžių šakų. Nuolat ir natūraliai, saugodamas rankas, maitinau savo raumenų sistemą, stiprinau kūną.

- Pasiekėte viską, kas tik įmanoma didžiajame sporte. Kaip jums pavyko net dešimt metų išlaikyti SSRS rinktinėje ir dar būti jos kapitonu?

- Pirmiausia manęs labai nepuolė sunkios traumos. Ilgai išlaikyti padėjo 193-194 cm ūgis, nes mes, priklausantys prie mažiukų, esame stabilesni, patvaresni, arčiau žemės, o aukštavieujiems tai padaryti gerokai sunkiau.

Griežtai laikiausi sportinio režimo, stabiliai lankiau treniruotes, nebuvo didelių pertraukų. SSRS rinktinės kapitonu buvau nuo 1969 m. iki pat karjeros pabaigos 1974-ųjų.

Kai juo buvau paskirtas prieš Europos čempionatą, labai nenorėjau, nežinojau, kaip į naujas pareigas reaguos tie komandos draugai, kurie už mane buvo kokias šešerias metais vyresni.

Kai 1964 m. dalyvavau pirmoje SSRS rinktinės treniruočių stovykloje Vokietijoje, joje buvo už mane gerokai vyresnių žaidėjų, bet jau tada žinojau, kaip su jais elgtis ne tik krepšinio aikštėje, bet ir už jos ribų. Su visais nesunkiai pavyko rasti kontaktą ir labai greitai įsitraukiau į rinktinę.

- Ar nepagalvojote, kad per anksti palikote krepšinio aikštę, juk 1976 metais jums tebuvo 31-eri, dar galėjote žaisti?

- Atsakymo ir dabar neturiu. Krepšinis buvo mano gyvenimas, jį pradėjau žaisti labai anksti, nuo šešerių. Su juo atsisveikinau ne spontaniškai, šiam žingsniui ruošiausi. Gal natūraliai iš seko mano laikas. Pajutau, kad pasidarė sunku kiekvieną dieną eiti į treniruotes, nors anksčiau tas procesas buvo šventė, šventas dalykas.

Anksčiau į treniruotes "Žalgirio" žaidimų treniruočių bazėje K. Baršausko gatvėje tekdavo važiuoti visuomeniniu transportu su keliais persėdimais. Autobusai būdavo perpildyti, sąlygos sunkios, bet jos nevargino. Artėjant karjeros pabaigai pajutau, kad per rungtynes esu ne toks, koks buvau anksčiau, nepelnau daug taškų. Aikštėje pradėjau nejausti malonumo, buvo skaudu, kad žaidžiant žiūrovų pilnutėlėje Kauno halėje negaliu daug padėti komandai.

Su didžiuoju krepšiniu atsisveikinau savo noru ir, manau, pačiu laiku, nes būdavo, jog treneriai iš pagarbos komandoje laikydavo vieną kitą vyresnio amžiaus žaidėją. Šito aš nenorėjau. Po paskutinių rungtynių iš salės ant rankų buvau išneštas komandos draugų. Turiu tą didelę nuotrauką, ji yra tarp mano gausių apdovanojimų.

- Ar išlaikėte visus savo trofėjus, kurie puoštų bet kurią Lietuvos sporto muziejų?

- Labai seniai gal pusmetį keli mano apdovanojimai buvo iškeliauti į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Dabar joki