N. Pacevičius: gyvendamas Kaune, eidavau į Sporto halę palaikyti „Ryto“ prieš „Žalgirį".

Vilniaus „Ryto“ vyriausiojo trenerio postą perimantis Nedas Pacevičius – viena įdomiausių pastarojo meto šalies krepšinio asmenybių. Jo kelias iki šių pareigų primena kinematografinį siužetą: užaugęs Kaune, kur krepšinio kryptis dažniausiai nubrėžiama labai anksti, jis pasirinko eiti prieš srovę ir palaikyti sostinės ekipą
Šiame nuoširdžiame pokalbyje treneris dalijasi prisiminimais apie ankstyvą meilę „Rytui“, iššūkius dirbant kitoje barikadų pusėje, santykį su Vilniaus miestu bei sirgaliais ir atskleidžia, kokį komandos mentalitetą sieks įskiepyti artėjančiame sezone.

Nedai, pradėkime nuo ten, kur viskas prasidėjo. Augti Kaune krepšinio prasme dažniausiai reiškia turėti labai aiškią, iš anksto visuomenės nubrėžtą kryptį, tačiau tu pasirinkai kelią, kuris tavo aplinkoje reikalavo tam tikro charakterio – vaikščioti į mokyklą su Vilniaus „Ryto“ šaliku. Kaip dabar, žvelgdamas atgal, matai tą berniuką?

Šie prisiminimai tikrai labai malonūs, ypač žinant, kaip viskas vėliau susiklostė profesiniame kelyje ir kaip mane atvedė būtent į „Rytą“. Vaikystėje, žinoma, buvo svajonė tapti krepšininku ir vieną dieną žaisti šioje komandoje. Šiandien tai, kad treniruosiu „Rytą“, skamba netgi kiek siurrealiai.

Iš kur tavo viduje atsirado ta ankstyva, beveik maištinga meilė šiam klubui?

Tuo metu stebėdavau komandą iš arti – gyvendamas Kaune, eidavau į Sporto halę palaikyti „Ryto“ rungtynėse prieš „Žalgirį“. Tai buvo tam tikras noras nebūti tokiam kaip visi, noras pasidžiaugti vilniečių pergalėmis būtent kauniečių apsuptyje. Ši simpatija iš dalies atėjo iš šeimos – mano tėtis taip pat palaikė Vilniaus klubą.

Tai turbūt ta maištinga meilė šiam klubui ir atsirado dėl tėčio bei šeimos įtakos? Ką tau asmeniškai reiškia „Rytas“ ir kaip tas ankstyvas ėjimas prieš srovę suformavo tave kaip žmogų, kuris šiandien nebijo priimti pačių didžiausių iššūkių?

Tikrai taip, tėtis visuomet palaikė ir dabar palaiko „Rytą“ – o man prisijungus prie klubo, tas palaikymas, žinoma, tapo dar stipresnis. Meilė šiam klubui užgimė ir dėl garsių to meto žaidėjų, tokių kaip Arvydas Macijauskas ar Ramūnas Šiškauskas, kurie vėliau pasiekė aukščiausią lygį. Visada save pozicionavau ir siejau su šia komanda. Vėliau, kai tapau treneriu, žaidžiant prieš „Rytą“ šias emocijas tekdavo nustumti į šalį, tačiau faktas, kad ši organizacija man visada išliko ypatinga.

View this post on Instagram

instagram.com/p/DYNEf0lj...mp;utm_campaign=loading" style="background: #FFFFFF; line-height: 0; padding: 0 0; text-align: center; text-decoration: none; width: 100%;" target="_blank" rel="noopener">

A post shared by Nedas Pacevičius (@nedunas)

Profesionalus sportas kartais nubloškia į situacijas, kurios išbando mūsų vidinį kompasą. Tau teko dirbti kitoje Vilniaus komandoje, sėdėti ant kitos ekipos suolo. Kas dėjosi tavo viduje tomis sekundėmis, kai stovėdamas kitoje barikadų pusėje girdėjai salėje skambantį Ryto himną?

Tai labai jautrūs momentai, apie kuriuos esu atvirai kalbėjęs ir su artimiausiais žmonėmis. Ne tik dirbant kitoje Vilniaus komandoje, bet ir anksčiau, kai tekdavo varžytis prieš „Rytą“, likus kelioms minutėms iki rungtynių pradžios salėje skambant himnui reikėdavo susikaupti darbui, tačiau mintyse vis tiek sekundei nukrypdavau ir jį niūniuodavau. O dirbant kitoje sostinės ekipoje ir stovint prie jos vairo, tos emocijos buvo dar stipresnės. Jas tekdavo profesionaliai slopinti, nes turėjau atlikti savo tiesiogines pareigas, tačiau neslėpsiu – viduje tie jausmai tikrai virpėjo.

Kaip pavykdavo suderinti šaltą profesionalo protą su jausmu, kad tavo vaikystės komandos balsas vis tiek tave virpina?

Galiausiai viskas remiasi į tai, kad tai yra tavo darbas, kurį privalai atlikti kuo geriau. Esi profesionalas, todėl asmeninės emocijos turi likti nuošalyje. Kiekvieno...